Senjorams čia vieta!
2013-10-21
2008 metais brolių Džoelio ir Etano Koenų filmas ,,No country for old men“ pelnė net keturis „Oskarus“.
„Seniai“ be kabučių – nemandagus žodis. Jis žiniasklaidoje dažniausiai keičiamas ne tik senukais, bet ir senoliais, o pastaruoju metu – senjorais.
O kaip vadinti mėgėjiško kino kūrėjus, kuriems apie septyniasdešimt? Gal veteranais?
Ten, kur reikia greičio ir jėgos, jaunimas aplenks senimą. O kur patyrimo?
...76-erių metų šiaulietis mėgėjiško kino kūrėjas Algirdas Kulikauskas, kaip jis pats sako, daugialypė asmenybė. Išsimokinęs laivo vedliu, savanoriškai dėl didesnio atlygio (algos koeficientas 2,0) kasęs anglį Vorkutoje, vadovavęs kultūros namams, daugybės specialybių (kad ir fortepijono derintojo) mokėtojas, su širdies virpesiu pasitiko Sąjūdį ir tapo jo metraštininku.
Grįžęs iš 55-ojo respublikinio mėgėjiško kino festivalio Vilniuje jis (kalbos maniera primenantis filosofą R. Ozolą, bet žymiai dažniau pajuokaujantis) pasipasakojo įspūdžius.
,,Seniau reikėdavo iki alkūnių rankas pasimirkyti, kol išryškini, kol sumontuoji. Paskui tas vienas egzempliorius... Berodant jį subraižai, tampa nebetinkamas, meti lauk...
Labai daug medžiagos nueidavo niekais... Dabar jau smagiau.
Tačiau, kai pasižiūri į jaunuosius kino kūrėjus (žodis ,,video“ man nepatinka)... Dabar jau festivaliuose filmai būna gerai techniškai tvarkingai atlikti darbai , malonu žiūrėti. Tas yra, bet... Mes, ilgai beryškindami, bemontuodami, tikrai ilgai ir nuodugniai galvodavom kaip išsakyti mintį trumpuose filmukuose. Juk telpa į „babiną“ tik 120 metrų.
O dabar to koncentruotumo nebėra... Kad netaupo juostos tai devyni nematė, bet mintis praskysta. Tiems, kurie sėdi, kurie kuria, atrodo, kad taip ir turėtų būti, bet... Vieninteliai animacininkai, pastebėjau festivalyje, išliko taupūs, nes jiems vis dar sunku animacinius planelius, kadrus daryti. Na, tas dalykas ir belikęs nuo seno, kas verčia bedarant ir galvoti.
Šiuokart buvo ir daug filmukų, kuriuose, kompiuterinę grafiką pasikinkę, balabaikas krečia. Na, emociškai jau nebe tas.
Vienas dalykas yra mintis, o kitas – kokiomis priemonėmis tai išreiškiama. Blynų prisidėlioja įvairias formas – va, čia žaislas, o čia žmogus, čia namas, medis – ir stumdo juos po kadrą. Na, irgi išraiškos priemonė, viskas tvarkoj, bet man tai šiek tiek subanalėję atrodo.
Kad jaunųjų lygis krenta, gal ne taip reikėtų sakyti. Negalima taip sakyt., kaip sakoma „O, matai, džiaugiasi, kad kaimyno tvartas dega!“ Ar sakydamas apie lietuvius esi matęs ką lietuviai daro, kai kaimynas dega? Juk pirmiausia tai griebia kibirą. Ir – bėga! Paskui išsiaiškinsim...
Blogiausia, kai mes suabsoliutinam. Kai imam kokį faktą ir iš jo darom taisyklę. 
Na, juk tai išimtis yra, o ne taisyklė. Prašom, neapversk kojom, ir viskas bus gerai.
Todėl ir apie festivalį kalbant: o kaip reikėtų pavadinti tuos dalykus kurie naujai išsireiškia?
Kad žmonės nebetaupo ekrano laiko tai taip, nėra gerai. Bet, na, o ką tu padarysi, jei autoriai yra tokie? Vadinasi, šiuolaikinis kinas toks.
Klausimas. Kokių temų daugiausia ėmėsi tie mėgėjai? Keturiasdešimt filmų buvo. Vieną jų mačiau – R. Petraitienės ir R. Jonaičio „Petronėlė“. O kokios kitos temos ?
Na, man įsiminė Vencevičiaus filmas apie Šiaulių sklandymo pradininkus. Pasirankiojo žmones, pasišnekėjo su jais. Lyg ir „kalbančios kalbos“. Bet štai kur įdomumas, buvo tame: kad tos „galvos“ kalbėjo tai ne taip, kaip pas mus mūsų valdžios vyrai šneka, formuluotes tas pačias varinėja. Ten žmonės kalbėjo, pasakojo savo išgyvenimus, savo tą ėjimą į lobį, į pakilimą, į skrydį. Įdomu žiūrėt, vien mimika įdomi. Ir tekstas jo toks ne nulaižytas, toks iš širdies. Pasakysiu jam, kad šiuo momentu jis pasakė taip, ir aš patikėjau. Ir čia, turbūt, ir yra didžiausia laimė – kada į tave iš ekrano einantis tave sujaudina.
Festivalyje daugiausia filmų buvo apie jaunų žmonių draugystę. Kai kuriuose dramaturginiai judesiai buvo ryškesni, bet daugiausia banalūs. Kita dažniausia tema – istorinė. Pavyzdžiui, filmas apie Tauragės rajone esančius piliakalnius. Tema paimta žymiai sudėtingesnė nei autoriui įmanoma ją apdoroti. Jis tą temą atskleidė, bet priemonės primityvokos. Diktorinis tekstas silpnokas („piliakalnis penkiasdešimties metrų, o šio piliakalnio aukštis...“), piliakalniai imti iš vieno taško, ne iš keleto pozicijų – krūva žemių ir apaugęs medžiais Bet vis tiek užkabina: oho, aplink Tauragę kiek piliakalnių būta, va, kiek kovota, ir piliakalniai ką reiškia apie tuos gynybos reikalus!
Bet, man mėgėjų filmai vis tiek įdomesni negu išlaižyti, pagal visas taisykles sutaisyti profesionalūs kinai.
Nors dabar ateina ir meniniai filmukų, kurie jaudina, tačiau juose dar daug šablonų, teatralizmo. Kaip teatre neturi būti kino, taip kine negali būti teatro.
Klausimas. Imant mėgėjiškus filmus veteranai geriau atrodo už jaunimą?
O čia kaip pasakius... Prisiimam senus, išblukusius, nusibraižiusius filmus ir ką juose matom? Na, vargdieniai gi buvo tie senieji, melžė, melžė, išmelžė... Na, dabar tuos senuosius filmus suskaitmenina. Bet tas skaitmeninmas tiek pagadina, kad užuojauta belieka tokiems seniokams kaip aš.
Ne nuo amžiaus dažniau priklauso, o nuo autoriaus. Nors iškart gali pamatyt; ar vyresniųjų klasės filmas, ar jaunimo.
Ką dar pamatai? Ar pats autorius darė ir kiek laiko dirba, o va šitas aiškiai turėjo konsultantą. Matai ir konsultantus: buvo jis primityvas ar profesionalas. Bendras taisykles visi išmokę – kas 2-3 sekundes planas turi būti, kad jie vieni kitus turi keisti, bet, kai prasideda temos atskleidimas, matai: ar konsultantas pataisė , ar pagadino. Nors ir tas, ir kitas filmas, nėra autentiškas, čia grupinis darbas.
Nors kinas niekada ir nebuvo “mono”. Tai tik pas mane “mono.“
Algirdas Kulikauskas, oi, turi daug ką papasakoti, bet visus laikas spaudžia...
Norisi apibendrinti: Šiaulių kino meno klube veteranų patirtis, tradicijos gražiai susilieja su jaunimo entuziazmu, greitesniu naujųjų technologijų įsisavinimu. Vieni kitiems padėdami šiauliečiai mėgėjiško kino meno kūrėjai sparčiau žengia į priekį.
Užrašė Žilvinas Skačkauskas
