Kino operatorius iš Dievo malonės
Ričardo Jakučio straipsnis
Neseniai bičiulių kompanijoje šnektelėjome apie kino menininkus kilusius iš Šiaulių ir Šiaulių krašto. Pasirodo, jog jų gan daug. Regimantas Adomaitis, Laimonas Noreika, Janina Lapinskaitė, Juozas Kisielius (pamenate „Ilga kelionė per kopas“), Vidas Petkevičius, Juozas Budraitis (iš Kelmės rajono), Jonas Gricius (šaknys Šiupyliuose)... Visų neišvardinsi.
Garsusis kino operatorius Jonas Gricius gimė Kaune, bet jo tėvo, rašytojo Augustino Griciaus namai Šiaulių rajone, Šiupyliuose. Visi tenykščiai senoliai mena gražią Gricių sodybą. Dabartiniai Šiupyliečiai prisimena savo tėvų bei senelių pasakojimus kaip sodybon vasaroti iš Kauno atvykdavęs Augustinas Gricius su žmona ir mažais vaikais. Sako, rašytojas Augustinas Gricius labai mylėjęs savo gimtinę, čia būdamas visad apsilankydavo netoliese esančioje reto grožio Gruzdžių bažnyčioje. Meilę gimtinei jis skiepijo ir savo vaikams.
Šiais metais (rugpjūčio 5 d.) 85 – ąjį jubiliejų atšventusį Joną Gricių daugelis tituluoja Lietuvos kino guru, Lietuvos kino operatorių tėvu, legenda, menininku iš didžiosios raidės ir vadina garbingu vardu - Maestro. Ir visa tai tiesa. Gi dar norėtųsi tarti, jog tai menininkas iš Dievo malonės. Dievas talento jam nepašykštėjo, o, be to, pakviesdavo visada būti laiku ir vietoje. Būtent laiku ir vietoje jis buvo, kai režisierius Raimondas Vabalas kūrė juostą „Žingsniai naktį“, Arūnas Žebriūnas – „Paskutinė atostogų diena“, Vytautas Žalakevičius – „Niekas nenorėjo mirti“... O kartą jaunas vyrukas telefonu sulaukė netikėto garsaus kino meistro, režisieriaus Grigorijaus Kozincevo pasiūlymo: „Jonai, ar nenufilmuotumėt „Hamleto?“
Sakoma, kad kine svarbiausio žmogaus tarsi nėra, svarbiausia – komandinis darbas. Tačiau pamąstyti šia tema galima. Kino gamyboje autoritetas, be abejo, režisierius, bet filmo sėkmė itin priklauso nuo operatoriaus.
Su pačiu operatoriumi bendrauti veik neteko, tačiau daug apie jo kūrybą kalbėta su režisieriais Raimondu Vabalu (pastarasis Joną Gricių vadino savo operatoriumi, nes be kino juostos „Žingsniai naktį“ drauge kūrė išgarsėjusius filmus „Laiptai į dangų“, „Akmuo ant akmens“, „Ties riba“, „Mainai“), Arūnu Žebriūnu („Seklio Kalio nuotykiai“, „Kelionė į rojų“, „Turtuolis, vargšas...“, „Chameleono spalvos“, „Mėnulio pilnaties metas“), Vytautu Žalakevičiumi (pamini „Niekas nenorėjo mirti“ ir daugiau nebėra apie ką kalbėti). Visų jų atsiliepimai apie operatorių Joną Gricių vieni – menininkas profesionalas, kuriam svetimi kičas, „chaltūra“ ir dirbti su juo malonu. Tiesa, jo noras, kad būtų reikalaujama iš jo, bet ir jis iš kitų reikalauja.
Jono Griciaus vaikystė, deja, nebuvo lengva. 1941 m. su tėvais, broliu ir seserimi buvo ištremtas į Altajaus kraštą... Tiesa, gimnaziją jis jau baigė Lietuvoje, nes iš tremties visa jų šeimyna buvo grįžusi. O po gimnazijos įstojo į prestižinį kinematografijos universitetą Maskvoje – VGIK‘ą.
Pamėgti kiną jaunajam Jonui padėjo dar prieškarinio Kauno kino teatrai, kuriuose jis galėjo nemokamai lankytis, nes tėvai buvo kultūros darbuotojai – dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje, be to, nuo mažens turėtas fotoaparatas. O į Maskvą būsimasis kino operatorius nuvažiavo vienas, nežinodamas, kur tas VGIK‘as randasi. Stojo dešimt į vieną vietą. Grįžo Jonas namo prastai nusiteikęs, bet atėjo telegrama, kad yra priimtas.
Buvo gūdus sovietinis laikotarpis… Stalinas žiūrėdavo kiekvieną sukurtą filmą. Jam patiko, vadinasi, viskas bus gerai. Stalinui nepatiko – filmas ekranų praktiškai nepasiekdavo. Kartą diktatorius susirūpino, kodėl sukuriama taip mažai gerų filmų. SSSR kinematografijos ministras Ivanas Bolšakovas atsakė: „Talentų nėra…“ „Tai tegul tik talentai ir filmuoja!“ – paliepė vadas.
Tuo metu VGIK‘e dėstė visas kinematografo žvaigždynas: Levas Kulešovas, Michailas Romas, Sergejus Gerasimovas, Borisas Volčekas, Anatolijus Golovnia. Be to, neužilgo prasidėjo politinis atšilimas. Po trečio kurso, 1952 m., reikėjo atlikti gamybinę praktiką. Kaip tik tais metais legendinis operatorius Andrejus Moskvinas Lietuvoje filmavo „Aušrą virš Nemuno“ pagal J.Baltušio scenarijų. Jam VGIK studentas ir talkino. Taip „Lenfilme“ J.Gricius buvo paskirtas Moskvino asistentu. J.Gricius prisimena, kad Moskvinas jam įrodė, kad kine jis neišmano nieko. Ir pasakė, kad jeigu nenori, gali filmavimuose ir nedalyvauti – jis pasirašysiąs tuos „praktikos“ popierius. Bet jeigu nori – tai turi pamiršti kūrybinį darbą, teksią dirbti viską – tampyti laidus, kamerą, dekoracijas. Be abejo, jaunasis operatorius norėjo.
Vėliau filmavo „Gylį“, po to Grigorijaus Kozincevo „Don Kichotą“, dar vėliau sekė „Hamletas“, bet dar neprasidėjus filmavimui, A.Moskvinas mirė... Tada ir buvo tas garsusis skambutis „Jonai, ar nenufilmuotumėt „Hamleto?“ Inokentijus Smoktunovskis vaidino Hamletą, Natalija Vertinskaja Ofeliją. Nors pats Jonas Gricius pasakoja, kad G.Kozincevas jį pagyręs tik vienintelį kartą, be to, jau vėliau, filmuojant „Karalių Lyrą“. Tai buvo vienas pirmųjų epizodų, kada karalius padalija savo karalystę, užlipa į tvirtovės bokštą, ant gynybinių sienų dega laužai, o apačioje minia klaupiasi, muša kaktomis į žemę. O jau gruodis, Narvoje šalta. Sėdžiu ant krano, prisimena operatorius, pučia iš visų pusių, debesis vėjas neša, tik nustatau kameros režimą, o šviesa ima ir pasikeičia… G.Kozincevas vėliau pagyrė būtent tą kadrą. Grįžęs iš premjerų Anglijoje ar Venecijos kino festivalyje, sakydavo: „Jonai, visi pastebėjo, kad labai gerai nufilmuota.“ Iki šiol J. Griciaus nufilmuoti režisieriaus Grigorijaus Kozincevo filmai „Hamletas“ (1964) ir „Karalius Lyras“(1970) laikomi bene spalvingiausiais nespalvotais 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių filmais, nufilmuotais tuometinėje TSRS.
O apie „Niekas nenorėjo mirti“ galima pasakoti ilgai ir ilgai. Viskas prasidėjo nuo bažnytkaimio filmavimui ieškojimo. Ieškota buvo ilgai, išmaišyta visa Lietuva, bet kai „gaziukas“ su kino kūrėjais miško takais įvažiavo į Zervynas iškart buvo nuspręsta – štai toji vieta. Ten net elektra dar nebuvo įvesta. Tik bažnyčios nebuvo. Užtat kaimelio viduryje plytėjo aikštė, kurioje pagal Žalakevičiaus scenarijų turėjo gulėti nukauti miškiniai. Dailininkas Vytautas Kalinauskas nupiešė eskizus, kurie iš karto nurodė filmo plastiką. Nėra prasmės perpasakoti filmą, kurio Lietuvoje greičiausiai nėra nemačiusio. Išties talentingai sukurtas tikrai kiekvienas aukštinto ir keikto filmo kadras. Broliai Lokiai - kairieji, bet būtent dėl vieno jų kaltės žūsta berniukas su kiškeliu; Donato Banionio Vaitkus - silpnabūdis, bet vis dėlto norintis būti sąžiningu pirmininku, bėgdamas grąžina kontoros ir sandėlių raktus; Laimono Noreikos Aitvaras galų gale nusimeta visas kaukes, pasirodo su laisvos Lietuvos karininko uniforma ir žūsta oriai, kaip tokiam žmogui ir pridera, tai yra pagarba įvairiausių įsitikinimų žmonėms; Broniaus Babkausko Marcinkus - liaudiškas, nuo arklo, nuo žemės personažas. Ir visa tai jungia ne tik režisierius Vytautas Žalakevičius, bet ir operatorius Jonas Gricius. Filme nėra vien tik juodų ar baltų spalvų, nespalvotoje juostoje glūdi gausybė atspalvių. Šventųjų ąžuolų giraites, ryto rūkas, rasa, finalo Rūpintojėlis. Tik talentingi kūrėjai galėjo taip viską apgalvoti ir užkoduoti.
Tiesa, dar prieš „Niekas nenorėjo mirti“ buvo šokis prie laužo iš „Žingsniai naktį“. Be abejo, išraiškingasis šokio prie laužo epizodas yra išgalvotas, nes tokių didelių, efektingų šešėlių nuo laužo iš viso negali būti... Viena grupė, aktoriai, susikibę rankom ėjo ratu netoli laužo, o kita grupė, asistentai, darbininkai, šone priešais prožektorių pagal tą patį muzikinį ritmą „darė šešėlius“. Jonas Gricius prisimena, kad ir septintojo dešimtmečio pradžioje ne taip jau dažnai naktis buvo filmuojama naktį. Buvo du jos suvaidinimo būdai: „amerikoniška naktis“ su nufiltravimu, dangaus paruošimu ir „rėžiminis“ filmavimas anksti ryte, kol saulė dar nepatekėjo, arba temstant, bet dar visai nesutemus - abu kartus turint gal po 15 minučių trumpos „stebuklingos valandos“. Jei esi gerai pasiruošęs, prisimena operatorius, apšvieti priekinį planą ir padarai porą kadrų, tada pamiegi - strykt, dar vienas kadras. Dabar „rėžiminį“ mažai kur išvysi.
„Paskutinė atostogų diena“ (sąjunginiuose ekranuose pavadinimu „Mergaitė ir aidas“) buvo filmuota Kryme. Poetinė drama pasakoja apie mergaitės Vikos jausmų pasaulį. Ji – svajotoja, kuri dažnai lankosi pajūryje ir klausosi tarp uolų skardenančio aido. Su didžiule meilę jaunam žmogui ir gamtai tai užfiksavo Jono Griciaus kamera. Kūrybinė grupė atplaukdavo prie akmenuotos pakrantės, iš valties susitempdavo aparatūrą arba su technika ant pečių kilo į kalnus. Filmas buvo apdovanotas „Sidabrinių burių“ prizu Lokarno kino festivalyje 1965 m., Didžiuoju prizu Kanų jaunimo festivalyje 1966 m. Tai buvo antras sėkmingas, tarptautinėje kino erdvėje pripažintas režisieriaus Arūno Žebriūno ir operatoriaus J. Griciaus filmas – novelė „Paskutinis šūvis“ (filme „Gyvieji didvyriai“) 1960 m. buvo apdovanota diplomu Karlovy Vary festivalyje už „poetiškai išreikštą mintį“.
Septintojo dešimtmečio lietuviškas kinas buvo mūsų „aukso amžiumi“. Tuomet ir buvo sukurti garsiausi filmai. Daugelis jų susiję su J. Griciaus kamera, operatoriaus braižu, jo mėgstamos nespalvotos juostos galimybių ieškojimais.
Apie operatoriaus darbą Jonas Gricius parašė knygą „Atgarsiai“, kurioje įrodo, kad operatorius – absoliučiai savarankiška profesija. Lygindamas dabartinius filmus ir jų gamybą su ankstesniais laikais, J. Gricius sako: „Mano laikais ir geri, ir blogi filmai buvo rankdarbiai. Dabar – konvejerinė produkcija. Technologijos gali viską, tik jos vaizduotės neturi“.
Be abejo, Jonas Gricius pripažįsta, kad režisierius yra dirigentas, bet ir su dirigentu irgi galima pasiginčyti. Būdavo, kad filmuojami du variantai – vieną, kurį siūlė režisierius, o kitą – operatorius. Montažo metu dažniausiai likdavo režisūrinis sprendimas. Bet buvo atvejų, kada likdavo ir operatoriaus. Kinas, anot J.Griciaus, – sinkretinis menas, tad, kur baigiasi vieno ir prasideda kito kūryba, sunku atskirti. Ir jei matosi „siūlės“, kas bei kaip padaryta, vadinasi, filmas blogas.
Apie šiandieną Jonas Gricius kalba, jog turint 85 metus filmuoti jau nederėtų. Reikia ir fizinių jėgų, ir atmintį, ir geras akis turėti. O šiandien, sako, jo gyvybingumą palaiko žmona Dalia, buvusi Lietuvos kino studijos filmotekos vedėja. Jonui Griciui būdingas ir humoro jausmas: „Mano gyvenimas nebuvo lengvas, bet aš niekuomet neprisimindavau blogų dalykų. Prisimenu, kad štai tada-kažkada kažkas gal ir buvo negero. Bet kas – neprisimenu. O gerus prisimenu. Tai – su genais man perduota savybė“. Tiesa, humoro jausmą jis greičiausiai paveldėjęs iš tėvo rašytojo, kurio kūryboje didžiulę dalį užima humoreskos. Net 1958 m. Lietuvos kino studijoje pagal Augustino Griciaus scenarijų sukurta kino komedija „Kalakutai“. Be abejo, šios kino komedijos operatorius Jonas Gricius.
Iš linksmų Jono Griciaus gyvenimo istorijų bemaž žinomiausia kaip operatorius Jonas Gricius Elizabethą Taylor supykdė. 1976metais J. Gricius filmavo SSSR ir JAV draugystę turėjusį atspindėti filmą „Žydroji paukštė“ (rež. Dž. Kiukoras, F. Jangas). Tai, kas nutiko tada, šiandien operatoriui kelia šypseną, nors prieš kelis dešimtmečius kėlė nemažą galvos skausmą. Juostoje „Mėlynoji paukštė“ E. Taylor vaidino net kelis vaidmenis. Vienas jų buvo Motinos. Motiną Jonas Gricius įsivaizdavo panašią į Žemaitės marčią: su prijuoste, su skarele. Gi į filmavimą Elizabeth Taylor atvažiavo ką tik nusifilmavusi garsiojoje „Kleopatroje“. Ji ilgai grimavosi ir filmavimo aikštelėje pasirodė visai nepanaši į operatoriaus įsivaizduojamą lietuvišką motiną – be prijuostės, be skarelės, o labai puošniai apsirengusi, su didžiule dekoltė. Ant galvos – spindinti karūna, rankoje – stebuklinga lazdelė, ant veido – sidabru švytintis makiažas. Operatorius buvo priblokštas ir režisieriaus paklausė: „You like it?“ („Jums tai patinka?“). Tai išgirdusi, aktorė dėbtelėjo į operatorių ir kad sušuks: „I like!“. Nuo to Jono Griciaus ir Elizabeth Taylor santykiai pašlijo. „Tiesa, iki finalinės vakarienės, per kurią su ja susidaužėme taurėmis ir netgi nusifotografavome“, – kultūrų skirtumų įžiebtą konfliktą šiandien prisimena J. Gricius.
Sakoma – tik nuo operatoriaus priklauso, kaip aktorius atrodys ekrane – gražiai ar nelabai, bus patvirtintas vaidmeniui, ar ne... Gal operatoriui tąsyk kilo noras kerštauti? J. Gricius ginasi – prie E. Taylor pirštų jis tikrai neprikišo – parodė tokią gražią, kokią sukūrė Viešpats Dievas.
Ką norėjau papasakoti šiuo tekstu apie legendinį kino operatorių? Be abejo, svarbiausia – prisiminti jį patį ir jo kūrybą. Antra – susimąstyti, jog tik mums atrodo, kad laikas praeina. Jis stovi vietoje. Mes einame.