Kinomano Žilvino Skačkausko užrašai. „ELVYRA MADIGAN“
2013-04-25
Vienas „Saulės“ kino teatre matytas filmas padarė man tokį didelį įspūdį ir taip ženkliai paveikė mano gyvenimą, kad apie jį noriu parašyti atskirai.
Ar ne 1971 metų pavasarį (taip, ne anksčiau, nes jau buvau ne pirmo kurso studentas) sėdėjau „Saulės“ kino teatre ir stebėjau švedų filmą „Elvyra Madigan“.
Dabar paklausk bet kokio šiauliečio – jam nieko nesakys ši pavardė.
Skandinavams – priešingai. Lyno akrobatės Elvyros Madigan ir jauno leitenanto bei grafo Siksteno Sparės meilės istorija – jų „Romeo ir Džiuljeta“.
Siužetas toks: šaunus švedų kariuomenės leitenantas cirke kartą išvysta jaunutę lyno akrobatę ir pamilsta nepaisant to, kad yra vedęs ir jau turi du vaikus. Pradeda jai rašinėti laiškus, siųsti gėles. Tai trunka ar ne porą metų. Galiausiai Elvyrai susisuka galva, ji pasičiumpa iš cirko kasos pinigus ir pabėga kartu su leitenantu.
Kur? Į vieną nuošalią Danijos salikę. Aplink graži gamta (žydi vasara), puikus fonas mylėtis, bet daugiau ką veikti kaip ir nėra ką. Pinigai senka, akrobatė bando už pinigus šokti kaimo smuklėje... Filmo atomazga tragiška: leitenantas nušauna Elvyra ir pats nusišauna.
Mane, pripratusį prie optimistinių tarybinių filmų ar bent filmų su gera pabaiga, tokia atomazga sukrėtė. Iėjau iš filmo apstulbęs su daugybe klausimų galvoje, iš kurių 
pagrindiniai – negi nieko nebuvo galima padaryti, kaip nors kitai užsidirbti pinigų, bėgti dar toliau?
Vėliau sužinojau, kad tai buvo dar 1967 metų švedų režisiriaus Bo Viderbergo filmas. Vadinasi, ketverius metus (mažiausiai!) keliavo iki mūsų kino ekranų.
...Atėjo nauji laikai, Nepriklausomybė. Kartu su nebegalimumu dirbti savajame krašte, bet galimybe išvykti uždarbiauti į užsienį. Pirmoji mano, kaip gastarbaiterio (t.y. svečio-darbininko) šalis – Danija. Kartą laisvalaikiu (ėjo 1998 metai) užeinu į vieno Danijos miestuko (Svendborgo) knygyną ir matau nestorą raudoną knygutę plonais viršeliais su tuo pat pavadinimu – „Elvyra Madigan“. Dar neturiu minčių mokytis danų kalbos (su darbdaviais susišnekėdavom angliškai), nusiperku kaip suvenyrą. Ir parodau danui darbdaviui – štai, filmas tokiu pavadinimu padarė man nepaprastai didelį, nors ir liūdną įspūdį.
Kokių 27-erių danas netikėtai atsako, kad maždaug už 30 kilometrų, gretimoje saloje (Daniją sudaro virš 500 salų ir Jutlandijos pusiasalis) yra šios knygos ir minėto filmo herojų... kapas.
Tuomet dar neturėjau automobilio, į darbus važinėdavom dviračiais, todėl tie 30 kilometrų atrodė didžiulis atstumas. Tik po metų, kai jau buvau nusipirkęs savo busiuką, aplankiau jų kapą. Tais metais įsigijau ir kompaktą su filme skambėjusiu vienu Mocarto kūriniu – Piano Concerto No. 21 in C major,"
Lietuvoje ekonominė situacija negerėja, Danijon tenka važiuoti kasmet, ir pamažu galvoje subręsta mintis mokytis danų kalbos – kad bent suprasčiau užrašus parduotuvėse.
Tačiau norisi derinti naudą su malonumu, ir sumanau versti tą knygutę. O dar geriau būtų už tai dar gauti pinigų...,
Nuvykstu Kaunan į leidyklą ,,Tyrai“. Pataikau, kaip suprantu, į delikačią situaciją, ne itin palankiu momentu – leidyklos darbuotojai, užsidarę viename kambaryje, kažką švenčia. Pro duris išsispraudžia leidyklos savininko pavaduotojas, jam išaiškinu savo atvykimo tikslą – atsivežiau knygų, kurias galėčiau išversti. Jis iš keleto atrenka būtent... Na, aišku, – „Elvyrą...“ Žodžiu, sutariam kainą – dešimt litų už puslapį.
Koks tada buvau nepatyręs, nesurašiau popieriaus... Išverčiau, pridėjau jų kapo, jų nusišovimo vietos, Elvyros Madigan vardu pavadintos gatvelės ir dar kitko nuotraukas, o leidykloje situacija pasikeitusi – Bittino (taip, pavardė vizitinėje kortelėje – Bittins) leidykloje jau nė kvapo, nauja vadovybė nenusiteikusi leisti „Elvyros...“ (nors sėdi leidykloje išvaizdi mašininkė (dar ne kompiuterininkė) Lietuvos rusaitė būtent tokiu vardu – Elvyra...
Lankiausi dar keliose leidyklose, aiškinau, kad tai ne šiaip sau sentimentali istorija, o skandinavų Romeo ir Džiuljeta, tačiau veltui – leidyklos nemato komercinės perspektyvos.
Tad knygelės vertimą teko nurašyti į nuostolius.
... Bet filmas tikrai yra geras. 2004 metais, kai Lietuvoje vyko Skanorama – rodė dvidešimt geriausių skandinavų filmų, 1967 metų „Elvyra Madigan“ buvo įtraukta į sąrašą.
„Google“ surinkite „Elvyra Madigan“ ir sužinosite daugiau.
Apie tą neeilinę istoriją susukti net penki meniniai kino filmai, parašytos ir suvaidintos dvi pjesės. 1967 metų filmas – pats vėliausias iš tų filmų, ir, rašoma, neabejotinai pats geriausias.
O viskas prasidėjo, kaip jau rašiau, kino teatre „Saulė“...
Žilvinas Skačkauskas,
Šiauliai,
2013. 04. 22
