kulikaukas.jpg

Gimė 1937

Lietuvos kinomėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas 1993-2006 
      
     

Filmografija:

“Ignalinos žvejai” (1973) dokumentinis

“Meškuitiečiai linksmi žmonės” (1975) dokumentinis

“Piešinys” (1978) “Praeities kovų keliais”(1979) dokumentinis

“Puodžių šventė” (1979) dokumentinis

“Aidai 16” (1980) dokumentinis

“Meno vadovas” (1980) dokumentinis

“Upė” (1981)   dokumentinis

“Švietimo baruose” (1982) dokumentinis

“10 dienų Turkijoje” (1982) dokumentinis

“Graži tradicija”(1987) dokumentinis

“Jovaras” (1987) dokumentinis

“Buvo vasara” (1988) dokumentinis

“Sodas, kuris nederėjo” (1988) dokumentinis

 

 

Šviesos rašto pradėjau mokytis 1952 metais Šiaulių pedagoginėje mokykloje. Piešimo mokytojas Gerardas Bagdonavičius, pamenu, kartą pasiūlė išmokti “šviesoraščio”.

Savaitę vaikščiojau pas jį į namus – kartu gaminome fotoaparatą. Daugiausia rūpesčio buvo gamininant objektyvą – tai kartoninis vamzdelis su skylute dugnelyje. Ta skylutė ir kankino, bet išmokau, padariau. Vėliau už stipendiją nusipirkau “Liubitelį”.

Fotografuodamas šiuo aparatu, išplaukiojau visą Baltijos jūrą ir Šiaurės Atlantą.

Studijavau fotografijos paslaptis savarankiškai. Neakivaizdiniais kompozicijos, apšvietimo ir kitų fotografijos paslapčių mokytojais laikau L.Dyko, E.Jofį, H.Golovnią.

 

Mąstyti mokė Čekoslovakijos meistrai. Puikus jų žurnalas “Meninės fotografijos reviu”.

1962 metais iš Leningrado parsisiųsdinau kino kamerą. Ilgai ta neišvaizdi dėžutė, pirmoji tarybinė mėgėjiška kino kamera, pagaminta 1947m., man ištikimai tarnavo.

Filmuoti taip patiko, kad, pasitaikius progai, ryžausi pabandyti kino profesionalo duonos. Tačiau greitai nusivyliau. Profesionalaus kino pasaulis – tai mašina. Pasijutau atsarginiu sraigteliu; jei tu judi – judėk, jei stovi – stovėk, tik neduokdie nesipainiok akyse, nebandyk dirbti ką nors rimta.

Vėl ėmiau keisti profesiją po profesijos, o kur aš, ten ir ta pati neišvaizdi dėžutė. Kai ėmė rodytis tobulesnės mėgėjiškos kino kameros – pirkdavau. Taip jau visa kolekcija susikaupė: turiu po pavyzdį beveik visų tarybinių mėgėjiškų 16 mm. kino  kamerų.

Ilgą laiką svarbiausiu filmavimo tikslu laikiau paprastą, be didelės autorinės interpretacijos gyvenymo fiksavimą. Pagrindinis matas – istoriškai pagrįstas tikroviškumas. Šiuo metu įvykiuose noriu įžvelgti prasmę, dėsningumą, norisi pasidalinti mintimis su žiūrovais. Didžiausią malonumą jaučiu, kai girdžiu aptariant ne tik filmo kokybę, bet ir diskutuojant filme keliama tema.

Ką šiandien reiškia Dekarto žodžiai: “Vidutiniškumo požymis – nesugebėjimas pakilti iki entuziazmo”.

O kiek dar nažaboto entuziazmo, kurio kupini einame visur , kur nori, tik ne ten, kur reikia!

 

Noriu kino vaizdais kalbėti apie tai,   
kodėl reikia,  
kodėl noriu...   
kodėl gražu,
kodėl gera....    

 

   

Dalintis

Daugiau naujienų

Powered by mod LCA